Vestuvių dainos

Vestuvių dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas. Dainos pagal jų ryšius su atskirais vestuvių momentais skirstomos į funkcinius poskyrius: pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių, žiedynų, didvakario, jaunojo išleistuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, jaunosios ieškojimo, pasėdo, vainiko įteikimo, atsisveikinimo, išvažiavimo į jungtuves ir sugrįžimo iš jų, stalo vadavimo, persirengėlių, jaunosios apdovanojimo, kraičio išvežimo ir išvažiavimo pas jaunąjį, marčios ir svočios sutiktuvių, sugultuvių, prikeltuvių, gaubtuvių, marčpiečio, karvojaus ir dovanų dalijimo, vestuvininkų apdainavimo, išvažiavimo namo, grįžtuvių dainos. Išimtį sudaro poskyriai dainos šokant ir iš dalies jaunosios graudinimo dainos (kur kalbama apie jaunosios virkdinimą: jaunosios verkimas atitinkamais vestuvių momentais buvo apeiginis, o ne pačios nuotakos asmeniniai išgyvenimai, kaip dažniausiai suvokiame vertindami iš šiandienos pozicijos), dainuotos ne vienu, o keliais vestuvių apeigų momentais.
[Daugiau…]

Vaišių dainos

Vaišių dainos – tai savitos dainos, kurių pagrindinė tema yra vaišių, vaišinimo ar vaišinimosi apdainavimas. Atskirą funkcinę-teminę grupę sudaro dainos, kuriomis prašoma valgių ir gėrimų, siūloma vaišintis, išprašomi ilgai užsibuvę svečiai. Tai sąlygiškai išskirtas lietuvių liaudies dainų žanras, nes jam priskiriamos dainos lydėjo darbų pabaigtuves, buvo dainuojamos per kalendorines bei šeimos šventes (vestuves, krikštynas) ar kaimynų suėjimuose. Vaišių dainos gana skirtingos prigimties. Dainos apie apynį ir alaus gaminimą (operaciniai tekstai) ar alaus gėrimą bei istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti glaudūs jų ryšiai su apeigomis leistų svarstyti, kad čia susiduriame su archajiško pasaulėvaizdžio atspindžiais. Alus, nuo seno vartotas tik šventinių ar ypatingos svarbos įvykių metu, – pagrindinis vaišių dainose minimas gėrimas, išraiškingiausiai ir apdainuojamas, paprastai pabrėžiant ne jo stiprumą, o gražumą, išreiškiantį apskritai vaišių puikumą. Iš kitų gėrimų vaišių dainose minimi vynas, midus (alutis midutis) neprilygsta alaus apdainavimui, o apie degtinę apskritai retai kada atsiliepiama palankiai. Pastarosios būtų sietinos su vėlesniais laikais, kai apeiginių tekstų prasmė traukėsi užmarštin, kai vaišių dainos pradėjo skambėti ne tik šeimos ar kaimynų suėjimuose, bet ir karčemose.
[Daugiau…]

Vaikų dainos

Vaikų dainos – tai suaugusiųjų sukurti tautosakos kūriniai vaikams ir pačių vaikų kūryba. Vaikų dainos skirstomos į kelias žanrines grupes: lopšinės, žaidinimai, gyvūnijos apdainavimai, erzinimai. Mažiems vaikams dainuojamos lopšinės – neilgos dainelės (dažnai improvizacinės), kurios atliekamos juos supant, raminant, migdant. Suaugusiųjų specialiai vaikams sukurti ir žaidinimai – nesudėtingos judesių lydimos dainelės ar rečituojami, skanduojami trumpi kūrinėliai. Kartais žaidinimai atliekami visai be judesių, panaudojant tik raiškią mimiką, intonaciją.
[Daugiau…]

Talalinės

Talalinės – tai trumpos (dažniausiai 1–3 posmų ketureiliai), kupleto formos, lengvo ritmo, nesudėtingos melodijos dainos, žmonių dar vadinamos blevyzgomis, lojimais, dainuškomis, tauškalais ir kt. Talalinėms itin būdinga improvizacija, o tai leidžia šiais kūriniais greitai reaguoti į įvykius, prireikus keisti jų turinį. Šiomis dainomis su lengva pajuoka ar ironija vertinami aplinkos reiškiniai ir žmonės. Talalinės neturi kiek ryškesnio siužeto, jų tematika gana įvairi, aprėpianti buities detales, dorovės reiškinius, visuomeniškus ir intymius dalykus. Pasitelkus sąmojį, kalbos žaismingumą, vaizduotės lakumą talalinėse pajuokiami įvairių amatų, amžiaus, kaimų, miestelių, tautybių, žmonės, humoristiškai apdainuojamas gyvulių, paukščių, vabzdžių pasaulis. Viena mėgstamiausių talalinių temų – vaikinų ir merginų pajuokimai, jaunimo ir senių meilės išgyvenimai, sutuoktinių santykiai. Talalinėms būdingas intymaus gyvenimo detalių vaizdavimas, suvulgarinta kalba. Obsceniškose talalinėse gausu erotinių elementų, tačiau jie, skirtingai nei klasikinio stiliaus dainose, nepridengiami simboliais. Talalinės vėlesnės už kitas dainas. Jas daugiausia kūrė ir dainavo jaunimas (vaikinai), pasilinksminimų metu, šokdami, pritardami muzikantams.
[Daugiau…]

Šokių, ratelių, žaidimų dainos

Šokių, ratelių, žaidimų dainoms būdingas teksto, melodijos ir judesio sinkretiškumas. Šių dainų tekstai nevienodai glaudžiai susijęs su choreografiniu judesiu: vienų jų turinys daugiau ar mažiau nuosekliai vaizduojamas veiksmu, kitų šokių bei žaidimų judesiai neiliustruoja teksto, tačiau patys judesiai visuomet yra suderinti su dainos ritmu. Dainos, dainuojamos šokant ir žaidžiant, dažniausiai yra greitesnio tempo nei kitos dainos. Paprastai tai vieno ar kelių posmų tekstai, kurie šokant daug sykių kartojami. Tarp šių dainų pasitaiko lyrinių, humoristinių ir talalinių tipo kūrinių. Jų tematika įvairi: apdainuojami jaunimo santykiai (meilė, rinkimasis), buitis, ūkinė veikla (augalo sėjos, augimo, pjovimo imitacija), gamta (darželis, gėlės, gyvūnijos ir augmenijos pasaulis). Dalis dainų teminiu bei funkciniu požiūriu artimai susijusios su kitais dainų (kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, karinių-istorinių) žanrais, o kartais net įsiterpia į šių žanrų dainas. Šokių, žaidimų ir ratelių paskirtis nevienoda. Antai rateliai, ypač išpopuliarėję XX a., yra grynai pramogos dalykas. Juos eidavo vakarėliuose, pasilinksminimuose. Tuo tarpu kai kurie šokiai ir žaidimai kadaise turėjo apeiginę, kultinę paskirtį ir tik ilgainiui įgijo pasilinksminimo funkciją.
[Daugiau…]

Šeimos dainos

Šeimos dainos – taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią. Šeimos dainų grupei taip pat priklauso mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos. Tokia tematika šeimos dainas susieja su vestuvių, darbo, meilės, moralistinėmis dainomis, daugelis našlaičių dainų motyvų artimai siejasi su laidotuvių raudomis. Tik visos šios grupės kartu atspindi bendrąją šeimos gyvenimo tematiką liaudies dainose. Kaip gan vientisa šeimos dainų grupelė išsiskiria dainos apie ištekėjusios sesers ir jos brolių santykius (ši tematika populiari tik rytų Lietuvoje).
[Daugiau…]

Romansai

Romansai – tai vėlyvos kilmės liaudiškos ar individualios kūrybos lyrinė sentimentali daina. Lietuvių folklorinėje tradicijoje romansas įsitvirtino XIX a. antrojoje pusėje – XX a. Jo atsiradimas siejamas su stiprėjančia miesto kultūros įtaka. Romanso išpopuliarėjimą bei apibrėžtą jo tematiką lėmė naujas mąstymo tipas, pasikeitęs žmogaus požiūris į aplinką, visuomeninės ir individualios savimonės santykis. Šio tipo dainose vyrauja meilės ir gamtos lyrika. Jų vaizdavimo objektas – individualus jausmas. Pagrindinė romanso tema – laiminga arba nelaiminga meilė. Pasitelkus melodramatiškus motyvus, perdėtą jausmingumą, romantizuotus aprašymus, šios temos konkretizuojamos, kai apdainuojamos įsimylėjėlių svajonės, susitikimai, ilgesys, išsiskyrimas, meilės kančios, išdavystė. Nemažą dalį sudaro vadinamieji žiaurieji romansai. Tai siužetinės dainos, turiniu artimos baladėms. Jų svarbiausios situacijos – nužudymas ar nusižudymas iš meilės. Šios dainos įtaigumo pasiekia išnaudodamos dramatiškus, tragiškus atsitikimus. Kilmės požiūriu romansai nelygiaverčiai. Vieni yra artimesni tradicinėms liaudies dainoms ir savitai pratęsia meilės dainos raidą individualizmo, jausmingumo link. Vėlyvųjų romansų poetika daug labiau nutolusi nuo klasikinio stiliaus dainų ir sietina su literatūriniais tekstais. Kaip ir kitos vėlyvos kilmės individualaus stiliaus dainos romansai gyvavo ir plito žodiniu bei rašytiniu būdu (per sąsiuvinius, atminimų albumus, dainynėlius).
[Daugiau…]

Mitologinės dainos

Mitologinės dainos – tai mitines būtybes vaizduojantys kūriniai, kuriuose vyrauja dangaus kūnų – saulės, mėnulio, aušrinės žvaigždės – įvaizdžiai, pastebima žemės garbinimo atgarsių ir pan. Bemaž visos mūsų mitologinės dainos žinomos tik iš vieno šaltinio – iš L. Rėzos paruošto ir 1825 m. išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos“. Vėlesnė dainų rinkimo istorija nepatvirtina šio žanro dainų egzistavimo fakto. Prie jų priskiriami kai kurie eiliavimai (kuriuose minimi mitiniai personažai) įvardytini jau kaip literatūrinės kilmės kūriniai ir aiškumo į šią situaciją taip pat neįneša, kaip ir L. Rėzos paskelbtų dainų perspausdinimas ar jų perrašinėjimas ir įtraukimas į tautosakos rinkinius. Taigi greta mitologinių dainų lietuvių folkloristikoje egzistuoja jų autentiškumo problema, aktualizuota jau XIX a. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad L. Rėza, veikiamas to meto romantinio požiūrio į folklorą, su dainų tekstais elgėsi laisviau, negu mes dabar reikalaujame ir suprantame. Be to, jis buvo susipažinęs ir su latvių mitologija ir žinojo latvių dainų siužetus apie mitinius įvykius. Tai leidžia manyti, kad rinkinyje paskelbtos mitologinės dainos – paties L. Rėzos sueiliuoti lietuvių tikėjimai į saulę, mėnulį, žvaigždes, kurie, kaip jis pats sako, jo laikais dar buvę gyvi (galimas dalykas, kad dar buvo ir dainų nuotrupų, išreiškiančių tuos tikėjimus). Vis dėlto mitologinių dainų skelbimo ir tyrinėjimo tradicija leidžia jas laikyti lietuvių dainuojamosios tautosakos repertuaro dalimi.
[Daugiau…]

Meilės dainos

Meilės dainos – tai apibrėžtos funkcijos neturintys dainuojamosios tautosakos kūriniai, kuriuose apdainuojamas meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, taip pat įsimylėjėlių apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Meilės daina apskritai yra naujas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir literatūrinės kūrybos. Lietuvių liaudies meilės dainose nerasime atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų, XX a. pradžioje ėmusių iš miesto atkeliauti meilės dainų – romansų.
[Daugiau…]

Literatūrinės dainos

Literatūrinės dainos – tai autoriniai poetiniai kūriniai, kurie ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto originalioji XIX a.–XX a. lietuvių poezija bei kitų tautų poetų vertimai. Dainuojami A. Strazdo, A. Vienažindžio, K. Aleknavičiaus, S. Valiūno, Maironio, S. Nėries, L. Giros, K. Binkio ir kitų žinomų bei anoniminių autorių kūriniai. Literatūriniai tekstai buvo kūrybiškai perimami, gludinami pagal atlikėjų supratimą, skonį. Plisdamos literatūrinės kilmės dainos sutautosakėja: tekstai ima varijuoti, originalas trumpinamas, praleidžiant atskirus jo fragmentus, įterpiami kitų dainų posmai, prikuriami nauji, eiliavimas priartėja prie liaudies dainoms būdingo stiliaus. Poetinei eilėraščio formai įtakos daro ir melodija. Literatūrinės dainos lengvai atpažįstamos iš rimuotų tekstų, sentimentalaus arba didaktinio stiliaus.
[Daugiau…]

Puslapis 1 iš 212