Senovės Indų Patarlės | Patarles.lt - Psl. 2

Viskas kas neatiduota, prarasta

Neimanoma suvokti, kad gyveni, nesuvokiant, kad mirsi

Nekeik dievo, kad jis sukūrė tigrą, dėkok Dievui, kad jis nesuteikė jam sparnų

Žmonės nevertina tų, kurie daug kalba, nors ir rimtai. Amžinai šniokščianti upė, nors ir duoda naudą, bet nesulaukia jokio dėmesio

Visą gyvenimą kvailys praleidęs po gudruolio padu nepažins tiesos, kaip ir šaukštas niekuomet nesupras maisto skonio

Išmintingas žmogus amžinos ramybes ieško ir ja randa savyje

Tėvas saugo ją vaikystėje, vyras – jaunystėje, sūnus – senatvėje: negalima palikti moters pačios sau

Tas didis, kuris tampa aklas prieš svetimas žmonas, raišas besivejodamas svetimą turtą, kurčas girdėdamas apkalbas apie artimuosius

Su didžiausiu vargu nešame akmenį į kalną, o į apačią jis nusirita akimirksniu; taip pat į priekį mus veda gerieji, o atgal – prakeiktieji

Nesiimti jokių darbų – tai pirmas išminties požymis; pradėjus darbą – užbaigti iki galo – antras

Jeigu norai užgęsta, tai ir vargšas yra turtingas; jeigu jie užvaldo, tai ir didikas lygus vergui

Yra dvi priemonės prieš kūniškus ir dvasinius susirgimus: arba gydytis, arba negalvoti apie tai