Situaciniai pasakymai

Situaciniai pasakymai. Šie trumpųjų pasakymų grupės tekstai anksčiau vadinti juokavimais. Tačiau juokavimo, humoro galima rasti visuose šios tautosakos rūšies žanruose, išskyrus maginės paskirties tekstus. Todėl netikslaus pavadinimo buvo atsisakyta. Pasirinktas situacinių pasakymų terminas taip pat nepakankamai tikslus, nes neapibrėžtas. Šiam žanrui skiriami tekstai labai įvairūs, skiriasi tiek forma, tiek vartojimo tikslais. Vis dėlto visiems jiems bendra tai, kad jie yra tradiciniai, sakomi ar replikuojami šnekant savaime susidarius konkrečiai situacijai. Jie neturi tokios apibendrinančios reikšmės, kaip patarlės ir priežodžiai, bet, kad būtų ištarti, jiems nereikia specialių aplinkybių, kaip užkalbėjimams, žaidimams, skaičiuotėms ar mįslėms.
[Daugiau…]

Padavimai

Padavimai dar vadinami toponiminėmis ir istorinėmis sakmėmis – tai kūriniai, vaizduojantys tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan. Toponiminės sakmės pasakoja apie gamtos objektų (ežerų, kalnų, daubų, šaltinių) atsiradimą. Istorinės tematikos padavimai tam tikrą vietovę sieja su svarbiais istoriniais įvykiais. Tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado kaimo, miestelio, kitų svarbesnių vietų vardai.
[Daugiau…]

Mitologinės sakmės

Mitologinės, arba senųjų tikėjimų, sakmės – tai kūriniai, kuriuose vaizduojamas žmogaus susidūrimas su antgamtine sfera: mitinėmis būtybėmis, nepaaiškinamais, paslaptingais reiškiniais, maginiu kitų žmonių poveikiu ar sugebėjimais, pastebėti keisti ar pranašingi ženklai ir t.t. Tai gausiausia sakmių grupė.
[Daugiau…]

Etiologinės sakmės

Etiologinės, arba pasaulio kūrimo sakmės – tai kūriniai, pasakojantys apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomenės reiškinių ir pan. – kilmę, arba atsiradimą. Pasak L. Saukos, „tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis“. Šioms sakmėms dažnai būdingas religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais.
[Daugiau…]

Patarlės ir priežodžiai

Patarlės – tai pastovūs vaizdingi apibendrinamojo pobūdžio posakiai, gyvuoją tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama. Jos sudaro sintaksiniu atžvilgiu baigtą sakinį:
[Daugiau…]

Pasakojimai

Pasakojimai – tai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Šis žanras egzistuoja ties tautosakos ir paprasto, kasdieninio, buitinio kalbėjimo riba. Tautosakiniais kūriniais juos laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje aplinkoje, pvz., šeimoje, būdavo kartojami, t.y. egzistavo nors minimali jų tradicija. Juose taip pat dažniausiai kalbama apie nepaprastus praeities įvykius, kaip ir sakmėse (ypač padavimuose), tiktai konkretumo, realumo, buitiškumo juose daug daugiau, o stebuklinis, antgamtinis atspalvis praktiškai nunykęs. Pasakojimai turi nemenką pažintinę, istorinę vertę, nes būdami konkretūs, dažnai pagrįsti asmeniniais pasakotojo įspūdžiais ar patirtimi, vis dėlto pateikia tam tikrą tipišką, apibendrinantį reiškinių ar faktų vertinimą.
[Daugiau…]

Pasakėčios

Pasakėčios – tai trumpi moralizuojantys pasakojimai, kurių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ar augalai. Akcentuojamas pamokantis veikėjų sugebėjimas išsisukti iš netikėtų ir nepalankių situacijų ar pašiepiamas neteisingas aplinkybių supratimas. Iš lietuvių žodinės tradicijos pasakėčių užrašyta nedaug.
[Daugiau…]

Stebuklinės pasakos

Stebuklinės pasakos nuo kitų pasakų skiriasi santykiu su tikrove, menine išraiška, fantastikos pobūdžiu. Jose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais, ypatingus sugebėjimus ir magines priemones, vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu sutuoktiniu, stebuklingus virsmus, keliones į kitą pasaulį ir pan. Stebuklinėse pasakose gausu archaiškos pasaulėžiūros, senovinių tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Stebuklinės pasakos fantastikai būdinga, kad herojus veikia neribojamas tikslaus laiko ar vietos, jokio konkretumo. Lietuvių pasakų veikėjai dažniausiai bevardžiai, pabrėžiamas tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (karalius, trečias brolis, našlaitė ir t.t.). Į veikėjų charakterius taip pat beveik nesigilinama, užsimenama tik apie pagrindinius žmogiškus bruožus, pvz., išmintį ar kvailumą, dosnumą ar šykštumą, kurie turi įtakos vienam ar kitam veikėjo poelgiui. Tačiau būtinas akcentas – tikslingai suformuojamas teigiamas ar neigiamas klausytojo požiūris į atskirus veikėjus. Pagrindinė stebuklinės pasakos funkcija – meniškai iliustruoti bendruomenės elgesio normas ir siekius.
[Daugiau…]

Pasakos legendos

Legendos – tai kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis, moralinis žmonių elgesio vertinimas. Legendos yra vėlyvesnės kilmės nei kitos pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai ar komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos, per pamaldas girdėtos bažnyčiose. Ilgą laiką liaudies žodinėje tradicijoje gyvavusios legendos įgijo nemažai pasakų turinio ir formos bruožų. Todėl jos vadinamos ne legendomis, o pasakomis-legendomis, tuo pabrėžiant jų ryšį su liaudies tradicija. Šioms pasakoms būdingas žaismingas įvykių pateikimas, jos neturi nusistovėjusios pradžios ir pabaigos.
[Daugiau…]

Pasakos be galo

Pasakos be galo – tai savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti pasaką iš naujo. Pasakomis be galo stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę pasakų.
[Daugiau…]

Puslapis 2 iš 71234567