|
|
Erzinimai – tai vaikų tautosakos dalis, dažniausia piemenų kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis. Erzinimais išliejamas įtūžis, panieka, kartais pajuokiamas bailesnis ir silpnesnis, kartais reaguojama į kitų ydas, blogybes, kartais tiesiog žaismingai improvizuojama, parenkant panašiai į vardą ar vietovės pavadinimą skambančius žodžius. Pasišaipoma ir iš tautybės. Erzinimus paprastai garsiai šaukia arba dainuoja vienas ar visa grupė vaikų, tekstas neretai palydimas judesiais, pvz., į erzinamąjį rodoma ranka. Kai kada erzinami ir nemėgstami suaugusieji.
[Daugiau…]
Būrimai – tai trumpi, kartais eiliuoti tautosakiniai tekstai, kuriais kreipiamasi į tam tikrą adresatą, galintį padėti sužinoti ateities įvykius (pvz., jauną Mėnulį, gegutę, boružę, krikščioniškus šventuosius ir t.t.). Būrimais, priešingai negu užkalbėjimais, nesiekiama lemti įvykių baigties, o tik gauti reikiamą informaciją, dažniausia vedybų arba orų tema.
[Daugiau…]
Atvirkštinė kalba – tai savotiškas kalbos žaidimas, toks kalbėjimo būdas, kai skiemenys sukeičiami vietomis:
[Daugiau…]
Anekdotai – tai trumpi komiški kūriniai, turintys staigią, efektyvią pabaigą. Anekdotams artimų siužetų esama beveik visuose pasakojamosios tautosakos žanruose. Dažnai anekdotas baigiamas tiesioginės kalbos replika, tad nenuostabu, kad daugelis jų artimi ir mažiesiems žanrams (pvz., minklėms, nesusikalbėjimams).
[Daugiau…]
Sutartinės – tai polifoninės sandaros (muzikinės faktūros tipo) dainos, instrumentinė muzika, atliekama daudytėmis, ragais, skudučiais, kanklėmis. Tai taip pat yra ir liaudies meno stilius, sinkretinio meno forma, kurioje organiškai susilieja žodis (tam tikra poetinė forma), muzika (vokalinė ir instrumentinė) bei šokis. Būdingiausia vokalinių sutartinių tekstų savybė yra ta, jog dažniausiai (išskyrus tik tam tikro atlikimo būdo, vadinamose dvejinėmis) jis yra ne simultaninis, t. y. vienu metu kartu skamba du (naujoviškose sutartinėse ir daugiau) skirtingi tekstai. Sutartinių randame tarp daugelio dainų žanrų bei funkcinių teminių grupių: vestuvių, darbo, kalendorinių, karo, šeimos, vaišių ir kitų, tad sutartinių tematika iš esmės yra ta pati kaip ir ištisinių (t. y. ištisinio teksto) dainų, ir tai leidžia manyti, jog sutartinės ilgus amžius gyvavo kartu su kitokiomis dainomis. Kai kurie motyvai stipriai pabrėžti vien tik sutartinių tekstuose: slėpimosi po ąžuolu nuo lietaus, svyrančios ant darželio svirties, karo istorinių sutartinių motyvas apie Sudaitį ir kt. Sutartinėse beveik nepasitaiko ištisinių dainų priedainių bei garsažodžių. Ir atvirkščiai, sutartinių priedainiai (viena iš svarbiausių meninių priemonių), ypač išplėstiniai, nepasitaiko ištisinėse dainose. Yra tik keletas bendrų ištisinėms dainoms ir sutartinėms garsažodžių: lylia, tūta ir dar keli. Sutartinių tekstai dažniausia labai fragmentiški, jose kur kas rečiau nei ištisinėse dainose plėtojama siužetinė linija, kalba yra lakoniška, mintis neišplėtota.
[Daugiau…]
Vestuvių raudos, kai nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. Mergaitės raudų improvizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotaką“, „jaunikį“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas.
[Daugiau…]
Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad, neapraudojus mirusiojo, jam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu.
[Daugiau…]
Karo ir rekrutų raudos – tai išvykstančių į karą ar karo tarnybą (t.y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas. Šios raudos artimai susijusios su laidotuvių raudomis.
[Daugiau…]
Buitinės raudos naudojamos kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu. Skirtingai nuo kitų raudų grupių, buitinės raudos dažniausia raudamos vienumoje ir yra labai asmeniškos. Jų tekstuose kur kas mažiau formulinės kalbos, daugiau asmeniškumo.
[Daugiau…]
Giesmės – jų tekstai yra autoriniai, t.y. išversti iš kitų kalbų (lotynų, vokiečių, lenkų) arba individualios kūrybos. Kai kurių liaudyje paplitusių tekstų kilmė nėra aiški. Dauguma giesmių plito iš giesmynų pradedant XVI a., tačiau plisdamos tarp beraščių, mažaraščių žmonių, kito, varijavo – dažniausiai trumpėjo, paprastėjo, įgijo tautosakos tekstams artimų bruožų. Evangelikų giesmės tokių bruožų turi kur kas mažiau nei katalikų. Dalis seniausių lietuviškų katalikiškų giesmių melodijų yra kilusios iš grigališkųjų, daliai tekstų buvo pritaikytos liaudies dainų melodijos, giesmėms muziką kūrė žinomi ir mažiau žinomi kompozitoriai. Visos senųjų katalikiškų giesmių melodijos turi ryškių Lietuvos regionų liaudies dainų melodikai būdingų bruožų. Katalikiškos liaudiškos giesmės giedamos per laidotuves, mirusiojo minėjimus („keturnedėlį“, metines), gavėnią, Gegužinę („Mojavą“), per bažnytines šventes, atlaidus ir kitomis progomis. Giedami ir giesmių ciklai: „Kalvarijos kalnai“, „Rožančius“ (Rožinis), „Dovydo psalmės“. Giesmėmis liaudyje vadinamos (tad paprastai giesmėms priskiriamos) ir religinio turinio dainos, dažnai nesusijusios nei su liturgija, nei su bažnytiniu kalendoriumi, o giedamos įvairiomis progomis, buityje („Žėkeli žėkelaiti“, „Ėjo šventas Petras su šventu Povilu“, „Ėjo Marija“ ir kt.).
[Daugiau…]
|
|
(+4)
Loading...
Naujausi komentarai